METŲ APŽVALGA: KELIAUNINGI, PERMAININGI IR KITONIŠKI 2017-IEJI

2018-ųjų sutikimas turbūt buvo kol kas keisčiausias Naujųjų Metų sutikimas mano gyvenime: Izraelyje tai nėra didelė šventė, tad kažkokios šventinės nuotaikos nesijautė, nemačiau nei vieno fejerverko, o sausio 1-ąją žmonės, kaip ir įprastai, skubėjo į darbus. Kai gyvenau Lietuvoje, tie visi naujametiniai baliai ir jau nuo rugsėjo skambantis klausimas „Tai ką per Naujus????“ buvo šiek tiek pabodę, bet dabar, kai to neturėjau, tai šiek tiek trūko.

Koks buvo keistas senųjų metų palydėjimas, tokie gan keisti buvo man ir šie metai: nors ir pilni kelionių ir gerų įspūdžių, tai buvo ir didelių pasikeitimų metai, kai reikėjo ieškotis naujų namų, naujų draugų, mokytis naujos kalbos ir perprasti daug keistų kultūrinių įdomybių. Be to, tai buvo pirmi metai, kai visiškai nemačiau žiemos, ko pasekoje dažnai susimaišau, kokiame metų laike ar mėnesyje gyvenu…

Tad kas gi gero ir įdomaus nutiko 2017-iais? Štai mano metų apžvalga:

Sausis. Naujuosius sutikau Kambodžoje kartu su Guy, pajūrio miestelyje ilgoku pavadinimu – Sihanoukville, vakarėlyje ant jūros kranto. Labiausiai įstrigo ilgokas pokalbis su Švedijoje gyvenančiu iraniečiu apie situaciją Irane (o va dabar gal kažkas ir keičiasi ten?) ir šimtai paplūdimyje stovyklaujančių ir naujuosius švenčiančių vietinių.
Vėliau apie savaitę praleidome šalia esančioje Koh Rong saloje ir vykome į Siem Reap bei garsąsias Angkoro šventyklas (skaityk apie tai čia). Susipažinimas su Kambodža buvo gana trumpas, bet man tai buvo viena įdomiausių aplankytų šalių: puikūs paplūdimiai, įspūdingos šventyklos, draugiški žmonės, geros kainos.

Dar neįpusėjus sausiui persikėlėme į Laosą – dar vieną labai gerą įspūdį palikusią pietryčių Azijos šalį. Jeigu reiktų vienu žodžiu apibūdinti Laosą, tai, matyt, būtų „vanduo“: upės, kriokliai, ir vėl upės, ir vėl kriokliai 🙂
Puikiai atsipalaidavome 4000 salų Mekongo deltoje, „patubinom“ ir gražių vaizdų prisižiūrėjom Vang Vieng, o Luang Prabange nelabai išmintingai palaipiojom kriokliais.

Vasaris. Mėnesį pradėjome persikraustydami į Tailandą: trumpam sustojome Chang Rai Baltojoje šventykloje (skaityk apie tai čia) ir Chang Mai, o po to savaitę čilinom Pai – jeigu reiktų rekomenduoti geriausias atostogų ne prie jūros vietas, tai čia būtų viena iš tų. Daugiau apie tai, ką galima nuveikti Pai, skaityk čia.

Trumpam sustoję Bankoke, vasario viduryje skridome į Mianmarą, Yangoną. Apie Mianmarą galėčiau pasakoti ir pasakoti, o gal ir visą knygą parašyti, kaip man ten patiko. Mianmaras iš visų pietryčių Azijos šalių – unikaliausias, mažiausiai turistų nuvargintas. Kitose šalyse būna, kad kažkas patinka, kažkas – ne, bet Mianmare tai patiko viskas, kiekviena aplankyta vieta buvo kažkuo įdomi ir kitokia.

Bagano šventyklos – įspūdingos. Trijų dienų žygis link Inlės ežero – puikūs prisiminimai, nauji draugai ir tiesiog labai gražu 🙂 Hpa An – nuostabi gamta ir šventyklos.

Kovas. Toliau keliavome po Mianmarą, tik dabar jau po pietinę šalies dalį: Ye, Dawei, Myeik ir Kawthaung. Lankėme turistų neatrastus paplūdimius Ye ir Dawei, mojavome vietiniams ir šaukėme „Minglabaaar“ (liet. „Labas“), snorklinom Mergui archipelage ir valgėme pomidorų salotas su žemės riešutais.

Apie Pietų Mianmarą rašiau čia:
YE: NEATRASTAS PIETŲ MIANMARO PERLAS
PIETŲ MIANMARAS: KAIP TAILANDAS ATRODYTŲ BE TURISTŲ

Apkeliavę visą pietinį Mianmarą, persikėlėme atgal į Tailandą, kur praleidome paskutines kelias kovo savaites. Iš pradžių apsistojome Ko Phayam – visai šalia Mianmaro esančioje ramioje hipių saloje, o vėliau persikraustėm į Ko Tao, kur pasnorklinom su rykliais.

Laipioju uolom Norvegijoj!

Balandis. Baigėsi kelionė po pietryčių Aziją, bet prasidėjo nauji iššūkiai. Prieš grįžtant į Lietuvą, užsukome porai dienų į Norvegiją, kur gyvena mano brolis, o tuomet jau ir į gimtinę :).

Visą balandį leidau Lietuvoje, kas buvo labai smagu, bet kartu reikėjo pasiruošti ir didiesiems gyvenimo pokyčiams: persikraustymui į Izraelį. Pats kraustymasis tai dar nieko – ilgiausiai užtruko sutvarkyti kelionės dokumentus mano šuniukui Bimui, kuris man turbūt niekad neatleis už 8 val. kelionę lėktuvu uždarytam narve bagažo skyriuje…

Gegužė. Mėnesio pradžioje persikrausčiau gyventi į Izraelį, kur labai gražus pavasaris. Bimas pirmą kartą išsimaudė jūroje, o man teko susitvarkyti daug dokumentų ir išspręsti visokių biurokratinių dalykų.

Gyvenome kibuce, kuriame veiklos ne per daugiausiai, tad pagaliau prisiruošiau pradėti rašyti blogą! Iš tiesų tai jau senokai sau užsirašinėjau kelionių įspūdžius, bet tik dabar galutinai nusprendžiau perkelti viską į internetinę erdvę. Jėėė!

Birželis. Toliau gyvenome kibuce, bet teko ir šiek tiek daugiau pakeliauti po Izraelį: pirmą kartą aplankiau Galilėjos ežerą ir krikščioniškas vietas aplink jį, taip pat – Masadą, ir (ne pirmą kartą) paplūduriavau Negyvojoje jūroje.

Mėnesio pabaigoje pagaliau susiradome butą Tel Avive, persikraustėme ir simboliškai metų pusiaukelėje prasidėjo naujas gyvenimo etapas…

Liepa-Rugpjūtis. Naujas etapas: naujas miestas, nauji namai, nauji draugai. Pradėjau lankyti Ulpaną – hebrajų kalbos mokyklą, kur keturis kartus per savaitę po tris valandas laužiau liežuvį kartu su kitais užsieniečiais. Šie du mėnesiai buvo turbūt patys linksmiausi per visus metus – seniai jau buvo toks jausmas, kai reikia eiti į mokyklą, daryti namų darbus, o po pamokų leisti laiką su „klasiokais“. Pasirodo, kad tai visai įdomu :). Kaip sekėsi mokytis hebrajų kalbą, taip pat planuoju greitu metu papasakoti.

Vien per liepą man teko dalyvauti trejose izraelietiškose vestuvėse – prisižadu apie jas papasakoti naujais metais!

Rugpjūtis

Vasara Tel Avive buvo karšta, bet ne tokia karšta, kaip tikėjausi. O gal jau pripratau?

Ką gero galima nuveikti Tel Avive, skaityk čia.

Rugsėjis. Mėnuo buvo karštas ir pilnas įvykių. Tel Avive vyko Europos krepšinio čempionatas, ta proga turėjau svečių ir gyvai stebėjau kelias rungtynes. Apsilankiau Cezarijoje ir pirmą kartą – Betliejuje.

Mėnesio pabaigoje lankiausi Lietuvoje: o koks gi rugsėjis be grybavimo?? 🙂 Parsivežiau į Tel Avivą daaaaaaug džiovintų baravykų :).

Kas dar? Mano interviu apie gyvenimą Izraelyje išspausdino žurnalas „Šeimininkė“.


Na o paskutinė mėnesio diena buvo viena įdomiausių patirčių gyvenime: Yom Kippur – tai didžiausia žydų religinė šventė, atpirkimo ir atgailos diena, kuomet visas Izraelis tiesiog sustoja: niekas nedirba, nevažinėja ne tik viešasis transportas, bet net ir nuosavi automobiliai, nieko nerodo televizorius. Vaikščiojom sau su Bimu tuščiomis Tel Avivo gatvėmis.

Spalis. Iki mėnesio vidurio Izraelyje buvo švenčiama Sukkot šventė, tad buvo gana ramus mėnuo, visi atostogavo, o tarp jų ir aš. Užtat po švenčių vėl pradėjau lankyti Ulpaną – hebrajų kalbos kursus.

Lapkritis

Lapkritis-gruodis. Pagaliau atėjo į Izraelį šiokia tokia žiema, nors ir labiau primenanti lietuvišką vasarą. Metų pabaigoje turėjome daug svečių iš Lietuvos, tad teko iš naujo lankyti jau žinomas vietas, bet kartu ir nemažai naujų: pavyzdžiui, pirmą kartą užlipau ant Šventyklos kalno Jeruzalėje, apsilankiau Yad Vashem – Holokausto muziejuje, o per Kalėdas – Nazarete.

Taip pat dalyvavau ekskursijoje į vieną iš Palestinos miestų – Nablusą (skaityk apie tai čia).

Gruodį „Lietuvos žinios“ išspausdino du mano straipsnius tikrame laikraštyje! Vieną – apie seniau vykusią kelionę šiaurės Indijoje, o kitą – apie jau daug kartu aplankytą ir išvaikščiotą Jeruzalę.

Tokie tad buvo mano 2017-ieji. O kaip jūs praleidote praėjusius metus?

Norėtum dar paskaityti? Štai susiję straipsniai:

Leave a Reply