PIETŲ MIANMARAS: KAIP TAILANDAS ATRODYTŲ BE TURISTŲ

Vykti į pietų Mianmarą nusprendėme visai atsitiktinai – tiesiog prieš kelionę sugalvojau atsiversti šalies žemėlapį ir pasižiūrėti, kur yra išsidėsčiusios pagrindinės lankytinos vietos: Yangonas, Baganas, Inle ežeras… Tačiau mano žvilgsnis užkliuvo už mažo siauro ruoželio Mianmaro apačioje, kurį iš vienos pusės riboja Tailandas, o iš kitos – Andamanų jūra.

Pietų Mianmaro žemėlapis

Hey, čia turėtų būti neblogas pajūris, pagalvojau, tuo pačiu pamačiau, kad ir salų čia pilna. Vis dėlto pradėjus domėtis, nenudžiugome: informacijos apie pietų Mianmarą radome labai mažai ir iš pradžių net nesupratome, ar apskritai galėsime ten įvažiuoti.

Tiesa tokia – dar prieš keletą metų ši šalies dalis buvo visai užverta turistams, o atvykti į Dawei ar Myeik būdavo galima tik lėktuvu ar laivu, tačiau ir atvykus negalėdavai niekur išvykti už miesto ribų – visi keliai tarp miestų (bent jau užsieniečiams) buvo uždari.

Šiandien situacija jau pasikeitusi: mes visą pusiasalį nuo Hpa An iki pat Kawthaung keliavome autobusu, tiesa, keliai iki šiol yra itin prastos kokybės: daug kur taisomi, platinami, o daug kur apskritai neasfaltuoti. Apie buvusius ribojimus užsieniečiams priminė nebent tai, kad pakeliui į Dawei buvo tikrinami mūsų pasai ir turėjome nurodyti, kur apsistosime.

Be to, dabar atidaryti net trys pasienio punktai, per kuriuos į pietų Mianmarą galima patekti iš Tailando: Mae Sot/Myawaddy (netoli Golden Rock, Hpa An ir Mawlamyine), Phunaron/Htee Kee (arčiausias miestas – Dawei) ir Ranong/Kawthaung (pasienio punktas tiesiog pačiame mieste).

Nenuostabu, kad į pietų Mianmarą po truputį pradeda vykti vis daugiau turistų: juos čia vilioja nuostabūs laukiniai paplūdimiai, neprastesni nei kaimyniniame Tailande, tačiau dar visiškai tušti, ir dar visiškai neatrastas Mergui archipelagas – salynas pačiuose Mianmaro pietuose, prie sienos su Tailandu, ilgą laiką atskirtas nuo išorinio pasaulio. Keliaujant ne kartą teko girdėti palyginimą, kad Mianmaro pietūs atrodo kaip Tailandas prieš daugybę metų, kai dar nebuvo toks populiarus turistų traukos centras.

Šiame straipsnyje papasakosiu apie mūsų nuotykius Dawei, Myeik ir Kawthaung. Apie Hpa An ir Ye galite skaityti čia:

VIENOS DIENOS SUSTOJIMAS HPA AN: KĄ NUVEIKTI IR KĄ PAMATYTI

YE: NEATRASTAS PIETŲ MIANMARO PERLAS

DAWEI MIESTAS: PRAKTINĖ INFORMACIJA

Mes į Dawei atidardame mikriuku iš Ye: tai užtrunka 5 valandas ir kainuoja 10 000 kyat (apie 6,5 Eur). Transportas su kondicionieriumi ir visai patogus, bet kaip visada, tokių kelionių įdomiausia dalis – sustojimas pavalgyti pakelės užeigose. Dažniausiai būname vieninteliai užsieniečiai, tad mus įdėmiai stebi visi, labai džiaugiasi, kai ką nors užsisakome ir rodome į viršų pakeltus nykščius – maistas patiko. Ir kaip čia nepatiks, kai už mažiau nei 1 Eur gali prisivalgyti iki soties.

Dawei miestas nuo mūsų viešbučio terasos

Atvykus į Dawei, susirandame viešbutį, o jis visai neblogas – už dvivietį kambarį mokame 20 000 kyat (apie 13 Eur) ir dar pusryčius gauname. Tokį pigų kambarį rasti mums lengva nebuvo – kaip ir kitur Mianmare, apgyvendinimo įstaigų kainos yra išpūstos. Tačiau jau žinome vieną triuką: didesniuose viešbučiuose reikia prašyti kambario viršutiniuose aukštuose – jie būna pigesni, jei viešbutyje nėra lifto (o dažniausiai ir nėra). Pavyzdžiui, mes gyvenome ketvirtame aukšte iš penkių ir kasdien turėjome laipioti gana stačiais laiptais, bet anoks čia sunkumas, kai gali sutaupyti 😉.

Pasidėję daiktus apsižvalgome po miestą: Dawei net truputį nustebina savo išsivystymu – čia pilna neblogų restoranų, kavinių, ledainių, yra net beer garden, o vakare prasideda gatvės maisto prekyba, kur galima rasti ne tik vietinio maisto, bet ir burgerių, sumuštinių ir pan. Taip pat pastebime daug viešbučių ir daugiau, nei tikėjomės, užsieniečių. Nors dauguma turistų į Dawei atvyksta dėl laukinių paplūdimių, visame pusiasalyje šiuo metu egzistuoja tik trys apgyvendinimo įstaigos, kur galima apsistoti prie pat jūros (Coconut guesthouseSinhtauk Beach Bungalows ir Paradise bungalows) ir jose vietas rezervuotis reikia gerokai iš anksto. Todėl daug turistų apsistoja Dawei, o tuomet nuomojasi motorolerį ir vyksta žvalgytis po pusiasalį patys (artimiausias paplūdimys – Maungmagan – nuo Dawei nutolęs apie 15 km).




Jeigu nevairuojate motorolerio, jums gali padėti turizmo agentūros, kurios Dawei jau irgi po truputį pradeda kurtis. Mes rekomenduojame Dawei Panorama tours: portugalas savininkas gali suteikti visą informaciją apie tai, ką galima aplankyti, taip pat jie organizuoja snorkling trips, nuomoja motorolerius arba suranda vairuotojus/gidus, kurie jus gali visur apvežioti.

DAWEI PUSIASALIO PAPLŪDIMIAI: NEATRASTAS ROJUS

Mes irgi nusprendžiame nuomotis motorolerį ir traukti prie jūros. Motorolerio nuoma dienai kainuoja 8000 kyat (5,25 Eur) už automatinį arba 6000 kyat (apie 4 Eur) už mechaninį – mes pasiimam pirmąjį. Kaip ir kitur Mianmare, paso palikti nereikia, tik užpildyti savo duomenis.

Pradėję nuo Maungmagan paplūdimio, ten ilgai neužsibūname: pilna vietinių, triukšmas, iš restoranų sklinda keista muzika – vis dėlto juk atvykome čia ieškoti tuščių paplūdimių. Tad patraukiame link netoli esančio San Maria beach ir taip – čia esame visiškai vieni!

San Maria paplūdimys

Per porą valandų sutinkame tik dar vieną porą turistų, o daugiau – visiška ramybė. Po kiek laiko nusprendžiame pavažiuoti toliau, link saloje stovinčios Myawyik šventyklos. Kelias iki jos vaizdingas – eina per žvejų kaimelius, o aplink iš abiejų pusių tyvuliuoja vanduo.

Žvejų kaimelio gyventojai
Myawyik šventykla

Iki šventyklos nutiestas tiltas, o pati šventykla – kaip ir daugelis kitų, tačiau aplinkiniai vaizdai atperka viską. Šalia esančiame restoranėly dar ir pavalgome – nors ir turistinė vieta, ir vėl sumokame vos porą eurų.

Motorolerio taisymas. Pirmas dublis

Kitą dieną jau atsikeliame anksčiau, mat planuojame nuvykti iki toliau esančių Dawei pusiasalio paplūdimių. Maždaug 70 km atstumą važiuojame apie dvi valandas. Iš tiesų kelias nėra labai blogas, beveik visur asfaltuotas, bet gana siauras ir eina per mažus miestelius ir kaimus.

Jau beveik pasiekus kelionės tikslą ištinka nesėkmė – nuleidžia motorolerio padangą. Stumiamės iki artimiausio miestuko, kur kiekvienam sutiktam žmogui rodome padangą ir sakome „Help, help“ – po kurio laiko pavyksta atrasti vietinį „servisą“. Žinoma, kad angliškai mechanikas nekalba, tačiau problemą supranta ir gana greitai sulopo mūsų padangą, už ką paprašo 1000 kyat (0,7 Eur).

Mes truputį priblokšti tokios mažos kainos, bet patenkinti, judame toliau – link Dawei pusiasalio piečiausio taško, kur stovi Myat Shin Maw šventykla. Deja po kokių 10 min. kelionės, vėl tas pats – padanga prakiurus, o mes jau tolokai nuo miestelio nuvažiavę.

Motorolerio taisymas. Antras dublis

Na bet ką darysi, grįžinėjame pėstute atgal. Pakeliui sustoja mašina, tad aš įsėdu, o Gajus lieka stumti motorolerio. Šį kartą jau nuvykstame į kitą „servisą“, kur pasiūlo visą padangą pakeisti, tad ir kaina gaunasi 10 kartų didesnė – 10 000 kyat (apie 6,5 Eur). Padangos keitimas užtrunka apie valandą, o jį stebi susirinkę visi kaimynai – aš per tą laiką dar ir po kaimelį pasivaikštau.

Galiausiai padanga pakeista, tad grįžtame atgal į kelią – judame link Myat Shin Maw šventyklos. Kaip ir įprasta Mianmare, ji stovi gražiausioje vietoje, ant didelės uolos, nuo kurios matosi Andamanų jūra. Pakeliui dar sustojame balto smėlio paplūdimyje – Myin Kwa Aw – ir vėl čia esame vieninteliai lankytojai. Šiame paplūdimyje, kaip pasakojo vietinis gidas, gyvena tik dvi šeimos, bet mes ir jų nesutinkame.

Myat Shin Maw šventykla
Moterims šventykloje – ne vieta
Myin Kwa Aw paplūdimy – nei gyvos dvasios

Pailsėję judame link Grandfather‘s beach (Po po Kyauk) – keliasdešimties kilometrų ilgio visiškai laukinio paplūdimio, kuriame gyvena tik vienas senas gyventojas – iš čia ir paplūdimio pavadinimas. Čia sutinkame dvi vietines mergaites, kurias mokome mėtyti frisbee, o kartais pro šalį praeina koks bananų ar papajų kekes nešantis vietinis. Gal ir banalu tokią vietą pavadinti neatrastu rojumi – bet kaip kitaip vadinsi visiškai tuščius, džiunglių apsuptus balto smėlio paplūdimius?

Granfather’s beach (Po po Kyauk)
Žaidžiame frisbee
Kaimo smalsuoliai

Patekti į Grandfather‘s beach galima pro Nyau Pyin kaimelį, kurį pravažiavus dar apie 15 min. tenka leistis stačiu neasfaltuotu keliu žemyn paplūdimio. Šiame kaimelyje mes buvome sustoję pavalgyti – nors maps.me rodė, kad čia turėtų būti kažkoks restoranas, mes jo neradome, tad tiesiog važinėjome po kaimą klausinėdami žmonių, ar kas nors turi maisto. Galiausiai viena moteris, šiek tiek kalbanti angliškai, pasiūlė mums paruošti paprastų noodles, kuriais likome labai labai patenkinti. Kol laukiame maisto, į mus pasižiūrėti subėga visas kaimas, na bet čia jau irgi įprasta 😊.

MYEIK, KAWTHAUNG IR MERGUI ARCHIPELAGAS

Praleidę dvi dienas Dawei, judame link Myeik – Andamanų jūros uosto. Čia turistų mažiau nei Dawei, tačiau tai netrukus turėtų keistis – mat visai netoli stūkso Mergui archipelagas, į kurį patekti tik neseniai atsirado galimybė. Archipelagas susideda iš maždaug 800 įvairaus dydžio salų ir gali pasiūlyti didžiulę povandeninės floros ir faunos įvairovę, mat yra praktiškai nepaliestas žmogaus rankos: vieninteliai gyventojai čia yra Moken etninės grupės atstovai, vadinami sea gypsies (liet. jūros čigonai).

Myeik viešbučių pasirinkimas žymiai mažesnis, nei Dawei – mes apsistojame populiariausiame tarp backpackerių viešbutyje pavadinimu White Pearl Hotel. Populiariausias jis dėl to, kad pigiausias, nors ir čia už kalėjimo vienutės dydžio kambarį be lango ir su bendru vonios kambariu mokame 20 USD. Na bet ką padarysi – kito pasirinkimo neturime, o ir mieste apsistojame tik vienai nakčiai.

Vakaras Myeik’e

Jau seniau prieš kelionę buvome atradę, kad Myeik įsikūrusi kelionių agentūra, pavadinimu Life Seeing Tours, kuri iš Mianmaro organizuoja keliones į Mergui archipelagą (taip pat jie siūlo ir daug kitų ekskursijų po pietų Mianmarą). Negaliu 100 proc. teigti, kad tai vienintelė tokia agentūra, bet bent jau mums ieškant informacijos internete, tik ją ir suradome. Į Mergui turus vykdo ir agentūros iš Tailando, tačiau dažniausiai tai ilgesni kruizai su nakvojimu salose, kurie kainuoja tūkstančius dolerių.

Tuo tarpu Life Seeing Tours siūlo 1-2 dienos turus po įvairias Mergui archipelago salas, ir nors kainos taip pat nėra mažos, vis dėlto įkandamos: mes pasirenkame Cocks Comb ir dar trijų salų vienos dienos turą, kuris kainuoja 110 USD žmogui.

Selfiai su vietiniu jaunimu

Šis turas vyksta iš Kawthaung, tad Myeik praleidžiame tik vieną dieną, per kurią šiek tiek pasivaikštome po miestą, prisidarome selfių su vietiniu jaunimu, o aš dar ir į kirpyklą užsuku: paprastas kirpimas čia kainuoja 3000 kyat (2 Eur), o dar tiek pat reikėjo pridėti už galvos plovimą su masažu, kuris truko net ilgiau nei pats kirpimas – kažkokia fantastika!

Į Kawthaung vykstame naktiniu autobusu, kuris kainuoja 22 000 kyat (14,7 Eur). Mes dviese ir dar vienas užsienietis esame garbingai pasodinami autobuso priekyje, bet tai komforto mažai teprideda (nors palyginus su keliais keleiviais, kuriems tenka sėdėti ant bulvių maišų, sukrautų praėjimuose tarp sėdynių, tai visai nieko…). Kelias asfaltuotas tik pirmąją kelionės valandą, o toliau – duobės ir siauri neasfaltuoti kaimo keliukai. Nenuostabu, kad maždaug 300 km kelionė užtrunka 14,5 val. Beje, jei į Google Maps įvestumėte kelionės maršrutą Myeik-Kawthaung, tai jums rodytų, kad kelio tarp šių miestų apskritai nėra.

Į Kawthaung atvykstame apie 10 val. ryte ir dieną praleidžiame ilsėdamiesi, nes kitą rytą laukia turas po Mergui archipelagą. Apsistojame Penguin hotel (keistokas pavadinimas, kai aplinkui – palmės ir kepina +35° C karštis), kur kambarys kainuoja 800 THB (apie 21 Eur ir taip, visos kainos čia Tailando valiuta).

Kawthaung miestas

Į miestą išlendame tik porą kartų pavalgyti. Kawthaung labiau primena Tailandą, nei Mianmarą: visur gali atsiskaityti batais, kavinės daugiausia irgi siūlo tailandietišką maistą. Kawthaung ilgą laiką tarp užsieniečių buvo populiari visa-run vieta, nes iš Tailando atvykti labai patogu ir greita: sėdi į motorinę valtį ir už 15 min. jau kerti sieną. Tailandui sugriežtinus taisykles, dabar čia tokių užsieniečių mažiau, bet vis daugiau žmonių atvyksta aplankyti pačio Mianmaro.

Pailsėję kitą dieną vykstame į Mergui archipelago turą. Apie 20 žmonių grupėje be mūsų dar yra pora birmiečių, o visi kiti – tailandiečiai, kas, manau, puikiai atspindi dabartinę turizmo situaciją regione. Per pilną dieną aplankome keturias salas: Horse Shoe, Cocks Comb, Dunkin ir St. Matthews, kur sustojame pasnorklinti, o Dunkin salos nuostabiame paplūdimyje dar ir pavalgome pietus.

St. Matthews sala
Dunkin sala Mergui archipelage

Neabejotinai šio turo kulminacija – Cocks Comb sala, kurios viduryje – širdies formos lagūna. Į ją patekti galima pro mažą tunelį, nors kai mes lankomės, vanduo lagūnoje gan nusėdęs, tad ir pats tunelis ne toks jau mažas. Viduje salos povandeniniai vaizdai tikrai nuostabūs, tik reikia saugotis jūros ežių, kurių čia pilna.

Tunelis į Cocks Comb salą

Šiaip turas labai patiko ir reikia tikėtis, kad Mianmarui vis labiau atsiveriant ir turizmui besivystant, ir kainos po truputį kris, ir daugiau galimybių atsiras: šiuo metu, norint Mergui salose pasilikti ilgiau nei vienai dienai, reikalingi specialūs leidimai, o ir viešbutis visame salyne kol kas yra tik vienas (ir todėl labai labai brangus).

Po Mergui turo kitą dieną kertame sieną į Tailandą – tai įvyksta labai greitai ir kartu įdomiai. Pasienio punktas yra pačiame Kawthaung – užeini į ofisą, gauni antspauduką, o tada eini į prieplauką ieškoti transporto. Daugybė vietinių siūlosi perplukdyti į kitą sienos pusę savo motorinėmis valtimis. Mes su dar dviem turistais susirandame vieną vairuotoją, kuriam sutariame mokėti po 100 THB (apie 2,6 Eur). Tiesa, turime šiek tiek palaukti, nes už mūsų duotus pinigus jis pirmiausia bėga nusipirkti kuro 😊. Tuomet apie 15 min. plaukiame iki Ranongo – čia vėl gan greitai patikrina mūsų pasus ir mes – jau Tailande.

Sienos kirtimas Kawthaung-Ranong

Ieškantiems neatrastų vietų, pietų Mianmaras yra puikus pasirinkimas, tačiau taip pat reikia nusiteikti, kad tam tikri kelionės aspektai gali reikalauti kantrybės ir savarankiško planavimo. Pavyzdžiui, viešbučių pasirinkimas šiame regione nėra didelis, kainos užkeltos ir dažnai neatitinka kokybės, keliai tarp miestų labai prasti, kelionių agentūros dar tik pradeda kurtis.

Vis dėlto regionas po truputį atsiveria turizmui ir situacija keičiasi. Jeigu tik būtų geriau sutvarkyti keliai, pietų Mianmarą būtų labai patogu aplankyti iš Tailando: kirtus sieną iš Ranongo į Kawthaung važiuoti į šiaurę, pakeliui aplankant įvairias vietas, o prie Dawei ar Hpa An vėl kirsti sieną atgal į Tailandą (arba identiškai važiuoti iš šiaurės į pietus).




Norėtum dar paskaityti? Štai susiję straipsniai:

Leave a Reply