INLĖS ŽYGIS: 3 DIENOS, 60 KM, 2 POROS BATŲ

Mianmare įvairūs pėstiesiems pritaikyti maršrutai driekiasi tiek kalnuotose vietovėse šalies šiaurėje, tiek per ryžių laukus ir kaimus pietinėje šalies dalyje. Turizmui vystantis, keliautojams atsiranda vis daugiau galimybių „kojomis“ pažinti Mianmaro gamtą ir kultūrą: palyginus su kitomis pietryčių Azijos šalimis, Mianmaras dar ne tiek atrastas turistų, tad žygiuojant įvairiais maršrutais, čia galima pamatyti išorinio pasaulio nepaliestus kaimus bei kasdienį žmonių gyvenimą.

Vienas populiariausių pėsčiųjų maršrutų Mianmare prasideda Kalaw miestelyje ir tęsiasi link Inlės ežero – antro pagal dydį, bet turbūt pirmo pagal lankomumą, ežero šalyje. Dauguma keliautojų atstumą iki Inlės ežero, apie 60 km, įveikia per tris dienas, bet galima rinktis ir trumpesnį kelią, kuriam užteks dviejų dienų.

ATVYKIMAS Į KALAW IR PASIRUOŠIMAS

Vaizdas iš mūsų viešbučio Kalaw

Į Kalaw atvykstame po apsilankymo Bagane: visai neblogas autobusas už 11.000 Kyat (7 Eur) iki kelionės tikslo mus atveža labai vingiuotais kalnų keliukais. Pakeliui sustojam pavalgyti samosų, kurios kainuoja po 100 Kyat (6 ct). Už tokią kainą leidžiam sau nusipirkti 10 vnt.

Kalaw miestukas primena Dalat Vietname: čia dominuoja kolonialistinė architektūra, o oras (mat esame aukštai) tikrai gaivus, palyginus su Baganu ar Yangonu. Apsigyvename svečių namuose pavadinimu Richards Inn, kurie bent iš išorės atrodo kaip nebloga Viktorijos laikų vila.

Pasidėję daiktus, einame ieškoti turizmo agentūros, mat jau kitą dieną norime pradėti žygį link Inlės. Nors agentūrų, kurios siūlo gido paslaugas ir nuveda jus iki ežero, Kalaw yra tikrai daug, mes jau iš anksto buvome nusižiūrėję  Sam‘s Trekking: internete jie turi daug gerų atsiliepimų, o ir kainą siūlo mažiausią.

Agentūrą randame lengvai, o ten irgi viskas vyksta labai paprastai: užsiregistruojam, mums papasakoja apie žygį, ką pasiimti (užkandžių, vandens ir šiltų rūbų nakčiai), sumokam po 45.000 Kyat (apie 28 Eur) žmogui ir einam ruoštis. Beje, į kainą įeina 2 nakvynės pas vietinius gyventojus, 7 maitinimai (pirmąją dieną – pietūs ir vakarienė, antrąją – pusryčiai, pietūs ir vakarienė, na ir trečiąją – pusryčiai ir pietūs) ir persikėlimas motorine valtimi per Inlės ežerą iki Nyaung Shwe miesto.

PIRMA DIENA: LENGVA ATRODĖ TIK IŠ PRADŽIŲ

Kitą dieną 8:30 val., kaip ir buvome prisakyti, jau stovime prie agentūros. Čia netrukus mus pasitinka gidas Džiola ir dar septyni kelionės kompanijonai: 2 vokiečiai, 2 olandai, vaikinas iš Belgijos ir merginos iš Austrijos bei Kanados. Neilgai trukus pradedame eiti: šiandien laukia šiek tiek daugiau nei 20 km.

Tokie vaizdai mus lydėjo visą kelią
Ciberžolė

Mūsų gidas Džiola – puikiai angliškai kalbantis jaunas vaikinas, kilęs iš netoliese esančio kaimo. Kad galėtų imtis šio darbo, turėjo gauti leidimą iš tėvų, mat šeimoje yra vienintelis sūnus ir jo pagalba ūkyje būtų labai pravertusi. Kaip pasakoja Džiola, dauguma jaunų žmonių pasilieka gyventi kaime ir padeda šeimai, tačiau jam gido darbas labai patinka, be to, ir uždarbis neblogas. Kol mokėsi gido amato, Džiola į žygius eidavo kartu su labiau patyrusiais gidais, o štai jau beveik metus laiko vedžioja keliautojus savarankiškai.

Per pirmąsias kelias valandas žygio sutinkame nemažai kitų žygeivių grupelių, tad po pietų, pasitarę su Džiola, nusprendžiame pasukti mažiau žinomu maršrutu. Beje, pietums sustojame vietiniame restorane, kur valgo ir dauguma kitų žygeivių: gauname įvairiai paruoštų daržovių, ryžių, vištienos, o desertui – net braškių.

Vakarienė pas vietinius

Pirmąją dieną maršrutas daugiausiai eina per mišką, kartas nuo karto vis praeiname mažus kaimelius ir dirbamus laukus, kur vietiniai gyventojai augina ryžius, taip pat driekiasi arbatos, kavos ir čili pipirų plantacijos. Iš pradžių atrodęs lengvas, vakarop žygis jau toks nebeatrodo: batai kojas trina, o prieš pasiekiant nakvynės vietą, reikia užkopti į statų kalną.  Gerai, kad pasiėmiau antrą porą batų, tai karts nuo karto juos pasikeičiu, bent trina vis kitą vietą.

Nakvynei sustojame kaimelyje, kur mus priima vietinė šeima. Jeigu tikėti mūsų gidu, apie 60 proc. už žygį mūsų sumokėtos sumos atitenka būtent vietos bendruomenėms: žmonėms, kurie užleidžia savo namus keliautojams, bei mums paruoštam maistui.

Miegojimui mums skirtas vienas kambarys: ant žemės vienas prie kito suguldyti devyni čiužiniai, na o praustis galima lauke, pasisėmus šalto vandens iš šulinio. Pavalgome skanią vakarienę, o namų šeimininkas netgi alaus parduoti turi pasiruošęs. Tik kad tas alus po tokios dienos gerokai nuvargina – miegoti visi nueiname 8:00 val.

Kaimo kasdienybė – paprasta
Kalnai, laukai ir vėl kalnai
Buivolai – birmiečių pagalbininkai
Vakarėja – tuoj pasieksim nakvynės vietą

ANTRA DIENA: NAUJOS ŠLIOPKĖS IR BAMBUKINĖS LAZDOS

Miegoti, prisipažinsiu, buvo šiek tiek šaltoka ir nelabai patogu, tačiau atrodo, kad pailsėjau visai neblogai. Ryte keliamės pusryčiauti 6:30 val., o 8:00 val. vėl pradedame žygį.

Mianmare pilna lietuviškų spalvų 🙂

Diena prasideda ilgoku kopimu į viršų, tačiau vėliau beveik visą dieną einame tiesiu keliu. Nepaisant to, įdienojus eiti jau visiems darosi labai sunku. Kai sustojame papietauti kažkokiam kaimelyje, dauguma iš mūsų grupės bėga pirkti šliopkių, nes batai jau visai nutrynė kojas. O vėliau atrandam dar vieną būdą, kaip pasilengvinti ėjimą: Džiola iš bambukų visiems norintiems padaro lazdas.

Antrąją dieną kelias jau eina daugiau per kaimus ir dirbamus laukus, kuriuose ganosi buivolai. Šie galvijai vietinių yra labai gerbiami ir laikomi tarsi šeimos nariais: nusipirkti gerą buivolą yra ilgalaikė investicija, jie padeda dirbti laukus ir tampo vežimus. Tik jau pagyvenusius galvijus dažniausiai tenka parduoti mėsininkui.

Vakare nakvynei vėl sustojame kaime pas vietinius žmones. Įdomu tai, kad šiose vietovėse gyvena kelios skirtingos etninės grupės, kurios kalba skirtingomis kalbomis, o dauguma vietinių gyventojų birmiečių kalba moka pasakyti vos kelis žodžius. Tad ir ši kartą mūsų išmoktas birmietiškas pasisveikinimas „minglabar“ nesuveikia.

Antrasis vakaras praeina labai linksmai: mūsų grupės vaikinai su vietiniu jaunimu žaidžia chinlone – Mianmare labai mėgstamą žaidimą, kuomet dvi komandos mušinėja kamuolį per tinklą nenaudodamos rankų. Kamuolys gali būti plastikinis, tačiau dažniausiai naudojamas rankų gamybos, pagamintas iš specialaus augalo rattan. Po žaidimo dar ilgai vakarojame prie laužo, kur Džiola vertėjauja mums bandant susišnekėti su vietiniais kaimo gyventojais.

Chinlone žaidimas – populiarus Mianmare
Imbieras
Čili pipirai

TREČIA DIENA: PAGALIAU EŽERAS!

Trečią dieną jau jaučiamės tikri patyrę žygeiviai – visi su bambukinėm lazdom leidžiamės uolėtu kanjonu link Inlės ežero. Paskutinę dieną maršrutas nors ir trumpiausias, bet tikrai nelengvas, mat po kojomis nuolat maišosi akmenys, o kelias labai status ir smėlėtas: vis čiuožiu ir čiuožiu žemyn.

Bambukinė lazda – mano palydovė

Pakeliui sustojame prie punkto, kur reikia nusipirkti bilietą įėjimui į Inlės ežero zoną. Jis kainuoja 12.500 Kyat (apie 8 Eur) ir nėra įskaičiuotas į turo kainą. Aš dar spėju nusipirkti vietinių Pa-U genties moterų nešiojamą tradicinį galvos apdangalą, kurį aišku, ketinu nuolatos nešioti, bet po žygio taip niekada ir nebeužsidedu.

Vietinių moterų nešiojamas galvos apdangalas

Galiausiai sustojame pietums kavinėje, esančioje 10 min. nuo ežero. Čia paskutinį kartą kartu pavalgome, o po to Džiola mus palydi link motorinių valčių, kuriomis plaukiame per ežerą iki Nyaung Shwe miestelio. Kelionė trunka apie 40 min., o per ją galime stebėti vietinių gyvenimą ant ežero ir iš ežero tinklus betraukiančius žvejus.

Atvykę į Nyaung Shwe susirandame viešbutį (apsistojome Joy Hotel – gana paprastas viešbutis, bet pigus ir geri pusryčiai 🙂 ir ilgokai iš jo niekur neiname. Pasirodo, kad raumenys pradeda labiausiai skaudėti, kai jų nebenaudoji 🙂 Keletą dienų vaikštau keistokai…

Gyvenimas ant Inlės ežero

**KELETAS NAUDINGŲ FAKTŲ**

  • Sezonas. Leistis į žygį link Inlės ežero galima visus metus, nors laikotarpis nuo gegužės iki spalio yra laikomas lietinguoju sezonu. Tuomet kainos bus mažesnės, sutiksite mažiau keliautojų, tačiau taip pat galite permirkti.
  • Kainos. Žygių pradininkas Kalaw miestelyje yra Sam, iš kurio agentūros mes ir ėmėme turą. Sam Trekking siūlo maždaug trečdaliu mažesnes kainas, nei kitos agentūros, dėl to kai kurie keliautojai į juos žiūri šiek tiek įtariai. Kainos mažesnės galbūt todėl, kad pas Sam‘ą dirba jaunesni ir ne tokie patyrę gidai, bet mes savo gidu ir apskritai turu likome labai patenkinti. Kainos dar priklauso nuo to, kiek žmonių susirenka į žygį: kuo mažiau žmonių bus grupėje, tuo kaina bus didesnė.
  • Sportinis pasiruošimas. Manau, kad šis žygis nereikalauja kažkokio specialaus pasiruošimo ir jį įveikti gali bet kuris normalios sveikatos ir fizinio pasiruošimo žmogus. Taip, raumenis po visko skaudėjo, bet ko gi daugiau tikėtis nuėjus 60 km. Pasitaikė ir kopimo aukštyn, ir lipimo žemyn, bet didelę laiko dalį ėjome tiesiu keliu.
  • Patogumai. Čia turbūt pagrindinis dalykas, kuris kai kuriuos keliautojus gali atbaidyti nuo žygio: patogumai žygio metu labai minimalūs, miegoti tenka ant grindų su kitais žmonėmis, naktį tikrai šalta, praustis galima tik lauke šaltu vandeniu ir pan. Elektros pasikrauti telefonams ar kameroms taip pat nebuvo.





Norėtum dar paskaityti? Štai susiję straipsniai:

Leave a Reply