NUOTYKIAI INDIJOJE I DALIS. ROMANTIŠKASIS UDAIPURAS IR NEĮVERTINTASIS ČITORGARAS

Pirmoji mūsų stotelė Indijoje – Mumbajus, tačiau čia sustojame tik vienai nakčiai, kol laukiame lėktuvo į Udaipurą. Buvau ne kartą iš daugelio žmonių girdėjusi, kad vos atvykus į Indiją ir išėjus iš oro uosto, iš karto tvoksteli smarvė ir tvankuma, kokios jokioj kitoj šaly nepajusi. Gal dėl to, kad mes į Indiją atvykome iš Izraelio, mūsų tvankuma per daug nenustebina, o ir smarvės kažkaip nejaučiame.

Užtat dar oro uoste spėjame patekti į pirmuosius spąstus turistams (tourist trap). Kadangi mūsų užsakytas viešbutis yra už kelių kilometrų nuo oro uosto ir jau tamsu, nusprendžiame pasiimti taksi ir nueiname iki prepaid taxi būdelės. Parodome savo viešbučio adresą, o būdelės darbuotojas kažką suspaudo savo skaičiuotuve ir parodo mums sumą – 800 rupijų. Nors suma iš karto pasirodo didoka, esame gerokai pavargę po visos dienos skrydžio ir nelabai susigaudom, kiek gi čia mums reikia mokėti, tad tiesiog paduodam pinigus, sėdam į taksi ir važiuojam…

Tik jau bevažiuojant pagaliau prisimenu euro ir rupijų santykį, kuris yra 1:75, taigi už kelių kilometrų kelionę sumokėjome daugiau nei 10 Eur! Klaida buvo galvoti, kad prepaid taxi tiksliai paskaičiuos atstumą ir pagal tai – kainą, kai tuo tarpu su taksi vairuotojais gatvėje reiktų derėtis, kas yra sunku dar nesant susipažinus su tikrosiomis kainomis Indijoje. Ką gi, pasimokėm – visada geriau imti vairuotojus iš gatvės ir derėtis iki nukritimo!

Viešbutis Mumbajuje per daug nesužavi – visų pirma, pastebim, kad neužsidaro langas, kuris išeina į kažkokį bendrą balkoną, paklodės dėmėtos, o užsikloti turime tik varganą pleduką, kuris tikrai abejoju, ar buvo skalbtas po paskutinių svečių viešnagės. Na, bet prisimenam, kad esam ne kur kitur, o Indijoj, tad tik palendam po (šaltu) dušu ir bandom kažkiek pamiegoti.

Naktį ne kartą pabundu nuo viešbučio darbuotojų ar kitų svečių skleidžiamo triukšmo – kažkas koridoriuje vis vaikšto, dainuoja, šūkauja, lyg puodus kažkokius nešioja… Po to paryčiais dar kartą pažadina maldai kviečiančios minaretų giesmės. Po neramios nakties gauname pusryčius – omletą su duona ir chai masala [1] arbata, kurią nuo šiol gersime kasdien.

Paprašome viešbučio darbuotojų iškviesti taksi, kuris šį kartą kainuoja 350 rupijų, ir vėl vykstame į oro uostą. Vos valandos skrydis, po kurio nusileidžiame Udaipure – ežerų mieste ir pirmojoje mūsų stotelėje Radžastano valstijoje.

UDAIPURAS: UŽSITĘSĘS LIŪČIŲ SEZONAS, RYTŲ VENECIJA IR KULINARIJOS PAMOKA

Išėjus iš oro uosto iš karto pasitinka būrys taksistų, kurie visai nekukliai rėkdami vienas per kitą siūlo savo paslaugas. Visų siūlomos kainos panašios– apie 800-900 rupijų už nuvežimą iki Udaipuro centro, kuris nuo oro uosto yra nutolęs apie 20 kilometrų. Nusprendžiame dar pamėginti numušti kainą ir išbandome seną triuką – apsimetam, kad taksistų paslaugos mūsų nedomina ir tiesiog pradedame eiti tolyn nuo viso jų būrio. Iš karto pribėga vienas taksistas ir pradeda siūlyti mažesnę kainą – 700, 650.. Galiausiai sutariam mokėti 600 rupijų ir sėdam į jo automobilį. Triukas suveikė!

Udaipuras

Tik pradėjus važiuoti prasideda neišpasakyto stiprumo liūtis – valytuvai dirba kaip pašėlę, o kelio vis tiek beveik nesimato. Langas, prie kurio sėdžiu aš, yra atidarytas iki pusės ir niekaip jo uždaryti nepavyksta, tad tik apsigaubiu šaliu ir mėgaujuosi indišku dušu.

“Ar pas jus dabar liūčių sezonas?” – klausiame vairuotojo (tuo metu buvo spalio pradžia). Tas juokiasi ir kraipo galvą, kas reiškia pritarimą.

“O kada prasideda sausasis sezonas?” – klausiame, nes buvome skaitę, kad nuo spalio iki sausio bent jau Radžastane turėtų būti sausa ir karšta.

“Rytoj!” – džiaugsmingai sušunka vairuotojas. Na ir pasisekė gi mums!

Tuk tukas Udaipure

Bevažiuojant lietus truputį aprimsta, tad pradedu stebėti eismą, kuris kuo arčiau miesto, tuo darosi beprotiškesnis: motoroleriai, tuk-tukai, mašinos – visi, atrodo, laksto be jokios tvarkos ir taisyklių, o kur dar karts nuo karto ant kelio pasitaikančios besiilsinčios karvės ar kelią perbėgantys benamiai šunys. Aišku, apie beprotišką Indijos eismą ir visur lakstančias karves buvau girdėjusi, bet kol nepamačiau savo akimis, net negalėjau įsivaizduoti, kaip visa tai iš tikrųjų atrodo – toks jausmas, kad esu kompiuteriniame žaidime, kurio tikslas – išvengiant kliūčių kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą.

Galiausiai permirkę (bent jau aš) atrandame savo užsakytą hostelį, kur mus pasitinka draugiškas registratūros darbuotojas ir … tamsa. Pasirodo, kad nuo stipraus lietaus dingo elektra. Tiesa, kaip vėliau kelionėje pastebėjome, kad ir kur Indijoje bebuvome, elektra dingdavo kasdien ir po kelis kartus, nors tikrai nelydavo. Tad kokios tos elektros dingimo priežastys taip ir liko neaišku – gal kitais kartais buvo kalta karšta saulė, o gal indiškų dievų nemalonė?

Gyvename vakarietiškame hostelyje pavadinimu Moustache, turime atskirą dvivietį kambarį su dušu, kuris mums kainuoja apie 13 Eur už naktį – visai neblogai. Hostelis turi didžiulę terasą ant stogo, kur taip pat įsikūręs ir restoranas – ten iš karto ir patraukiam.

Vaizdas nuo viešbučio terasos, Udaipuras
Mokiniai grįžta iš mokyklos, Udaipuras

Jau kelios dienos svajojom apie tikrą indišką maistą, tad nieko nelaukę užsisakom malay kofta [2], aloo gobi [3], ryžių ir indiškos duonos chapathi [4]Belaukiant pradedam šnekėtis su restorano vadovu Deepak, užsimenam jam, kad labai mėgstam gaminti, o jis pasiūlo surengti mums privačią indiško maisto gaminimo pamoką su specialia draugų nuolaida – kaip gi gali atsispirti tokiam pasiūlymui? Sutariam, kad mokysimės rytoj.

Pavalgę ir toliau šnekamės su Deepaku, o pokalbiai užsitęsia iki vėlyvo vakaro, net tarpusavy pasvarstom – negi jam dirbti nereikia? Deepakas pasirodo labai įdomus, dirbęs keliuose restoranuose, savarankiškai išmokęs prancūzų kalbą ir vėliau ją dėstęs mokykloje (beje ir angliškai kalba puikiai, nors tai Indijoj ir nėra keista), turi žmoną ir du vaikus. Apie Lietuvą nėra girdėjęs, bet klausinėja apie mūsų kalbą, pinigus, orą, net iš kažkur atsineša gaublį ir prašo parodyt, kur gi ta Lietuva yra.

Vėliau dar nusiveda mus į vietinių artistų pasirodymą, už kurį šiaip reiktų mokėti, bet Deepakas čia visus pažįsta, tad įeinam nemokamai ir dar pirmoj eilėj esam pasodinami.

Vietinių artistų pasirodymas Udaipure
Mūsų pagamintas maistas. Udaipuras

Kitą rytą pagaliau normaliau išsimiegoję išsiruošiam apžiūrėti miesto. Udaipuras dėl savo dailios architektūros ir ežerų dažnai yra vadinamas Indijos arba Rytų Venecija, kur įsimylėjėliai atvyksta praleisti romantiškų atostogų. Na, indiškoji romantika yra tokia gana savotiška – iš vienos pusės, miesto architektūra tikrai graži, baltos tvirtovės su savo sodais ir vitražais sužavi, kaip ir ežerų vaizdai, bet iš kitos pusės, priėjus arčiau prie tų pačių ežerų užgraužia kvapą smarvė, matai plaukiojančias šiukšles, o bevaikščiodamas miesto gatvėmis stengiesi išvengti karvių ar kitų gyvūnų paliktų “dovanėlių”.

Per pusdienį apžiūrėję pagrindines Udaipuro įžymybes, grįžtame į hostelį mokytis indiškos virtuvės paslapčių. Maisto gaminimo pamoką veda virtuvės šefas Raj, o per porą valandų išmokstame gaminti tą pačią malay kofta, daržovių pakora [5], chai masala, dal [6] ir išsikepam indiškos duonos. Nors ne viskas pavyksta tobulai (ypač tešlos nemokam iškočioti), pasigamintu maistu esam labai patenkinti ir nuo šiol visiems giriamės, kad esam labai geri indiškos virtuvės kulinarai.

ČITORGARAS: KAIP BE JOKIŲ PASTANGŲ TAMPAME DIDŽIAUSIOMIS MIESTO ĮŽYMYBĖMIS   

Udaipure praleidę dvi tikrai neblogas dienas, sėdam į autobusą ir vykstam į už trijų valandų kelio esantį Čitorgarą (Chittorgarh) – daugiausia vietos turistų lankomą miestą, garsėjantį didžiausiu Radžastane fortu. Kelionei pasirenkam visose kelionių agentūrose reklamuojamą Volvo autobusą su kondicionieriumi – kaip užtikrino mums bilietus pardavęs indas, geresnio tikrai nerasim (kaip vėliau įsitikinom, tai buvo tiesa – geresnio autobuso per du mėnesius Indijoj tikrai neradom, bet ne dėl to, kad jis buvo labai geras, tiesiog Indijoj transporto priemonės yra labai prastos kokybės…).

Apgauti nebuvom, autobusas tikrai Volvo, kondicionierius veikia, bet visa kita… Nežinau, kiek metų tas autobusas dirbo savo darbą, bet prisimenu, kad pas mus Lietuvoj panašūs senukai dar važinėja maršrutu Trakai-Vilnius. Per daug nesiskundžiam, tiesiog turbūt ta geriausio autobuso reklama buvo mums suteikus kažkokių nepagrįstų vilčių.

Čitorgaro (Chittorgarh) šventyklos

Čitorgare nepasiseka ir su viešbučiu – atrodo, kad kaip pastatė jį prieš kokius 50 metų, taip ir paliko. Neturim net kuo užsikloti, ką jau kalbėti apie rankšluoščius, tualetinį popierių ar muilą, tualetas smirda, o pats vonios kambarys nusėtas keistom rudom dėmėm – gal neseniai ten buvo įvykdyta kokia egzekucija?

Kadangi pasirinkimo neturim, tiesiog pasidedam daiktus ir vykstam apžiūrėti įžymiojo forto, kuris  stovi ant kalno šiek tiek toliau nuo miesto centro. Ekskursijai pasiimam tuk-tuko vairuotoją, kuris per kelias valandas apveža mus po daugumą lankytinų objektų – keletą šventyklų, pagrindinę pilį, bokštą, tvenkinius. Keista pagalvoti, kad kol Lietuvos kunigaikščiai kovėsi su kryžiuočiais ir girdė arklius Juodojoje jūroje, Indijoje taip pat vyko gyvenimas – viskas čia pradėda statyta maždaug VII a., o geriausius laikus išgyveno VIII – XVI a., kuomet Čitorgaras buvo Mewar karalystės sostinė.

Čitorgare (Chittorgarh) pasitinka piktos beždžionės

Nors turistų Čitorgare nemažai, bet visi – indai, ir jiems įdomiau apžiūrinėti ne pilis, bet mus. Iš pradžių viena šeima su mažais vaikais atsargiai paprašo nusifotografuoti, o kai sutinkame, prasideda – susidaro didžiausia norinčiųjų eilė.

Žmonės Čitorgare (Chittorgarh)

Galiausiai mus išgelbsti lietus (tas pats, kur jau vakar turėjo baigtis). Dar liko apžiūrėti kelias šventyklas, bet jau tiesiog nebegalim – taip stipriai lyja. Paprašom tuk-tuko vairuotojo tiesiog vežti mus į viešbutį, kas užtrunka apie 20 minučių, per kurias kiaurai peršlampam.

Čitorgaro (Chittorgarh) šventyklos
Einant į šventyklą būtina nusiauti batus. Čitorgaras (Chittorgarh)

Viešbutyje vėl nėra elektros. Negalim nei nusiprausti (vonioje visiškai tamsu), nei eiti kažkur pavalgyti, nes elektra dingusi ne tik pas mus, bet ir visam rajone. Be to, be elektros neveikia ventiliatorius, todėl baisiai karšta, bandome atidaryti langą, bet tada į kambarį pradeda skverbtis dulkės ir smarvė, nes apačioje po langu įsikūręs toks mini savartynas. Kur mes čia patekom???

Taip sėdim tamsoje ir karštyje apie valandą, kol galiausiai vėl atsiranda elektra. Susitvarkom ir nueinam pavalgyti skanaus ir super pigaus indiško maisto vietinėje kavinėje. Nuotaika vėl pagerėja. Grįžtam miegoti į savo baisųjį viešbutį – kitą rytą laukia kelionė į šventą miestuką Puškarą.

***
[1] Indiška arbata su pienu ir prieskoniais.
[2] Riebaluose kepti indiško sūrio (panyro) ir daržovių   kukuliai pomidorų padaže.
[3] Bulvių ir kalafijorų troškinys.
[4] Specialioje plokščioje keptuvėje kepta pilno grūdo duona.
[5] Indiškas užkandis – įvairios miltuose apvoliotos ir riebaluose keptos daržovės.
[6] Lęšiai, gali būti įvairiai paruošti, pavyzdžiui, pomidorų padaže.

Daugiau apie nuotykius Indijoje:

NUOTYKIAI INDIJOJE II DALIS. ŠVENTASIS PUŠKARAS

NUOTYKIAI INDIJOJE III DALIS. MĖLYNASIS DŽODPURAS IR RUSVASIS DŽAIPURAS

Leave a Reply