NUOTYKIAI INDIJOJE II DALIS. ŠVENTASIS PUŠKARAS

Tris dienas praleidę Radžastano valstijoje, aplankę Udaipurą ir Čitorgarą, judame toliau – link mažo švento miestuko Puškaro (Pushkar). Iš Čitorgaro keliaujame traukiniu iki Ažmero (Ajmer), nuo kurio toliau taksi arba autobusu keliausime į Puškarą.

Traukinio bilietus perkame pačius pigiausius (už trijų valandų kelionę žmogui mokame apie 1,5 Eur), kas reiškia, kad keliausime ant kietų sėdynių kartu su vietiniais indais. Aišku, jokio oro kondicionieriaus čia nėra, tik ventiliatoriai ir praviri langai, kurie mažai tepadeda – taip karšta.

Varginanti kelionė traukiniu. Čitorgaras – Ažmeras

Vis dėlto kelionė neprailgsta – pradedam šnekėtis su priešais mus sėdinčiu anglų kalbos mokytoju iš Udaipuro, kuris vyksta į Ažmerą aplankyti giminių. Pokalbis prasideda taip pat, kaip ir daugelis kitų pokalbių su indais kiekvieną dieną – jis paklausia, iš kur mes (ne “Where are you from?”, bet “Coming from…?”). Negaliu net suskaičiuoti, kiek kartų per visą kelionę girdėjome šį klausimą – indams užsieniečiai labai patinka ir atrodo, kad pakalbinti mus jiems tiesiog yra garbės reikalas. Antras klausimas visada būna “Kaip jums patinka Indija?” (“How do you like India?”), na o toliau – jau priklausomai nuo pašnekovo anglų kalbos žinių.

Neretai tokie pokalbiai baigiasi prašymu tapti draugais Facebooke, o kartais – net pakvietimu į vestuves, mat indams vestuvėse turėti svečią iš užsienio yra didelė garbė.

Atvykus į Ažmerą iki Puškaro galvojome imti vietinį autobusiuką, bet galiausiai sutikę dvi keliautojas iš Kanados nusprendžiame kartu su jomis pasidalinti taksi, nes ir kaina gaunasi panaši. Apie dvidešimt minučių kratymo duobėtu ir neasfaltuotu keliu ir mes jau Puškaro centre, prie pat žymosios – ir vienintelės pasaulyje – dievo Brahmos šventyklos.

Puškare apsigyvename svečių namuose pavadinimu Hotel Akash, dviviečiame kambaryje, už kurį mokame 500 rupijų (apie 6,5 Eur). Čia pirmą kartą pajuntame, kas yra tikra indiška lova – tai tas pats, kaip miegoti ant gryno akmens, tokio kietumo ji yra. Vėliau ant tokių lovų miegoti mums teko ne kartą ir gal net šiek tiek pripratome – tai yra visiškai įprasta visuose pigesniuose svečių namuose, hosteliuose ir net viešbučiuose. Nori minkštos lovos – mokėk papildomai!

Hamakas mūsų svečių namuose, Hotel Akash

Tiesa, nepaisant kietos lovos, mūsų svečių namus su savo nuostabiais paslaugiais šeimininkais, be galo skaniu ir pigiu maistu ir puikia atmosfera labai labai rekomenduojam!

PUŠKARO YPATUMAI: ŠVENTASIS EŽERAS IR VIENINTELĖ PASAULYJE BRAHMOS ŠVENTYKLA

Laiminga karvė Puškare (Pushkar)

Puškaras yra šventas miestas – didžiausias traukos centras tiek vietiniams indams, tiek užsienio turistams čia yra šventasis Puškaro ežeras. Induistai tiki, kad ežeras atsirado dievui Brahmai toje vietoje numetus lotoso žiedą, ir žinoma, kiekvieno piligrimo pareiga yra šiame ežere išsimaudyti.

Tiesa, indų suvokimas apie švarą yra truputį kitoks nei mūsų, europiečių: nors ežeras ir šventas, jis tikrai nėra švarus – čia mėgsta pasivaikščioti ne tik turistai, bet ir kiti gyvūnai, – ypač karvės bei šunys – kurie aplink šventąjį ežerą atlieka ir gamtinius reikalus. Todėl pasivaikčiojimas gaunasi truputį su kliūtimis, be to, kaip ir kitose šventose vietose Indijoje, čia galima vaikščioti tik basomis!

Puškare taip pat stovi viena iš nedaugelio (o vietiniai sako, kad ir vienintelė) dievo Brahmos, kuris laikomas visatos kūrėju, šventykla. Pasak legendos, dievas Brahma buvo prakeiktas savo žmonos, dievaitės Saraswati, nebūti garbinamu niekur kitur, tik Puškare.

Saulėlydis prie Puškaro (Pushkar) ežero
Nauji draugai, sutikti Savitri Mata šventykloje, Puškare (Pushkar)
Puškaro (Pushkar) gatvės

Dauguma induistų šventyklų yra panašios ir aplankius keletą, daugiau lankyti nebesinori. Keliautojai netgi yra sukūrę atskirą anglišką terminą šiam jausmui apibūdinti – “templed out” – kas laisvai verčiant į lietuvių kalbą reikštų nuovargį (tiek fizinį, tiek ir psichologinį, kai pasidaro sunku tinkamai įvertinti architektūros grožį), atsiradusį aplankius daug šventyklų. Todėl Puškare mes aplankėme tik dvi žymiausias šventyklas – dievo Brahmos ir dievaitės Saraswati.

Brahmos šventykla iš kitų mūsų matytų šventyklų išsiskiria savo spalvom – kraujo raudonumo stogu ir ryškiai mėlynom kolonom, nors apskritai, turiu pripažinti, didelio įspūdžio nepalieka. Nors įėjimas į šventyklą nemokamas, vietiniai randa įvairių būdų pasipelnyti, pavyzdžiui, renka pinigus už „batų pasaugojimą“, mat į šventyklą reikia eiti basomis.

Saraswati šventykla stovi ant kalno, tad nuo jos matosi visas miestas. Pagrindinis traukos objektas būtent ir yra atsiverianti apylinkių panorama, nes pati šventykla – mažytė ir neįspūdinga. Pakilti iki jos galima arba laiptais (tačiau tokiame karštyje, koks čia tvyro spalio mėnesį, to daryti tikrai nepatariame), arba keltuvu.

Apsižvalgius aplinkui nustebina ant kalno šlaito besimėtančios šiukšlės – ir pati mačiau, kaip vietiniai meta saldainių popieriukus ir plastikinius butelius tiesiai pro šventyklos langus. Atrodo keista, kad pačioje šventykloje iš pagarbos turi nusiauti batus, bet kas dedasi už šventyklos sienų, indams jau ne taip rūpi.

VEGETARINIS MAISTAS IR AJURVEDINIS MASAŽAS

Puškaro šventumas pasireiškia dar ir tuo, kad šiame mieste draudžiama vartoti alkoholį, valgyti ne tik mėsą, žuvį, bet net ir kiaušinius – šių produktų nerasite nei vienoje kavinėje ar parduotuvėje. Tiesa, vietiniai gyventojai nėra visai šventi, ir kaip patys pasakojo, kartais nuvyksta iki Ažmero, pavyzdžiui, atsigerti alaus, tačiau jie gerbia miesto šventumą ir tradicijas, tad pačiame Puškare bent jau viešai alkoholio ar mėsos niekur neišvysite.

Be vaikščiojimo aplink ežerą ir šventyklų lankymo, Puškare veiklos tikrai nėra daug – galima išsinuomojus motorolerį aplankyti aplinkinius kaimus, pasidaryti ajurvedinį masažą, užsiimti joga, meditacija ir skaniai valgyti (mes daugiausiai užsiimam pastarąja veikla ?).

Ajurvedinis galvos masažas

Daug laiko praleidžiame skaniai maitindamiesi – Puškare gausu ne tik indiško maisto, bet ir įvairių kitų pasaulio virtuvių, iš kurių ypač išsiskiria Izraelio virtuvė. Nežinau, kokiais būdais, tačiau Puškaras yra tapęs populiariu izraeliečių traukos centru: čia pilna viešbučių, kavinių, kur užrašai ir meniu hebrajų kalba, parduodamas humusas ir falafeliai, o ir patys indai hebrajų kalbą pramokę.

Nors maistas visur vegetariškas, manau, kad ir mėsėdžiams čia turėtų patikti – krimsite ne vien salotas, bet ir picas, burgerius ir įvairius desertus.

Vieną dieną nusprendžiame išbandyti ajurvedinį masažą, tiesa, aš pasirenku tik galvos, o Gajus – viso kūno. Masažuotojas atvyksta į mūsų svečių namus, kur gauname atskirą kambarį. Kol man masažuoja galvą, Gajus sėdi šalia ir stebi – taip pasiūlė pats masažuotojas, turbūt todėl, kad Indijoje seksualinis priekabiavimas nėra retas reiškinys, tad gal galvojo, kad aš taip jausiuos saugiau.

Pats masažas truputį keistas – apipylęs galvą man eteriniais aliejais tik trina, tik trina… Po masažo atrodau kaip pusbrolis Itas. Gajaus masažo nestebiu, einu plauti galvos, bet po visko jis išeina patenkintas, sako, kad patiko.

Vegetarinis maistas Puškare (Pushkar)

***

Puškare praleidžiame tris ramias dienas ir pasikrauname energijos tolesniems nuotykiams. Atsisveikinę su svečių namų šeimininkais, kuriuos jau pradėjome laikyti draugais, traukiame link sekančio kelionės taško – mėlynojo miesto Džodpuro.

Daugiau apie nuotykius Indijoje:

NUOTYKIAI INDIJOJE I DALIS. ROMANTIŠKASIS UDAIPURAS IR NEĮVERTINASIS ČITORGARAS

NUOTYKIAI INDIJOJE  III DALIS. MĖLYNASIS DŽODPURAS IR RUSVASIS DŽAIPURAS

Leave a Reply