KELIONĖ Į JORDANIJĄ. PASAULIO STEBUKLAS PETRA: KĄ PAMATYTI PER VIENĄ DIENĄ

Nemažai keliautojų į Jordaniją vyksta tik dėl Petros – senovinio miesto, garsėjančio uolose iškaltomis kapavietėmis, skulptūromis ir ryškia rožine spalva. Petra yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir laikoma vienu iš septynių Naujųjų pasaulio stebuklų – čia apsilankius iš tiesų nesunku suprasti, kodėl. Petra yra ne vien tik architektūrinio paveldo objektas, čia ir nuostabi gamta, o besikaitaliojančios uolų spalvos tiesiog užburia.

Petra apima labai didelę teritoriją: čia iš viso registruota apie 800 įvairių kultūros paveldo paminklų. Svarbiausius objektus galima apeiti pėstute, tačiau tam geriausia skirti bent jau vieną pilną dieną. Norint patyrinėti Petrą savarankiškai, tikrai patartina prieš tai bent truputį pasiskaitinėti informacijos ir nuspręsti, ką norėsite pamatyti. Kitaip tiesiog su gauja kitų keliautojų seksite turistines grupes (kas, aišku, irgi nebūtinai yra blogai :)).

Kaip savarankiškai nusigauti iki Petros iš Eilato ar Aqabos, galite skaityti čia.

TRUMPA ISTORIJA: KAS GI TA PETRA?

Treasury (iždas)

Tarp kalnų ir kanjonų pasislėpusi Petra VI a. pr.m.e. buvo įkurta klajoklių arabų tautos – nabatėjų, ir ilgą laiką buvo Nabatėjų karalystės sostinė bei svarbus komercinis centras. Per Petrą ėjo prekybiniai keliai tarp Egipto, Viduržemio jūros regiono ir Kinijos, Indijos bei arabų šalių.

Apie pačius nabatėjus nėra žinoma labai daug, tačiau dauguma iki šiol išlikusių objektų Petroje yra statyti būtent jų. Nabatėjai neturėjo savito architektūrinio stiliaus, bet būdami pirklių tauta, jie perėmė daugybę architektūros ir meno elementų iš savo kaimynų: egiptiečių, asirų, graikų ar romėnų.

I a. Petrą būtent ir perėmė romėnai, kurie įnešė architektūrinių naujovių, tačiau pats miestas pradėjo prarasti savo svarbą. Po 363 m. ir 551 m. vykusių žemės drebėjimų daugelis pastatų Petroje buvo sugriauti, o vis daugiau gyventojų palikdavo miestą. Ilgą laiką Petra apskritai buvo užmiršta, kol jos 1812 m. neatrado šveicarų keliautojas Johann Ludwig Burckhardt.

Atgijęs susidomėjimas senoviniu miestu lėmė, jog 1985 m. Petra buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo paminklu, o tuo metu olose gyvenę beduinai priverstinai iškeldinti į šalia naujai pastatytą miestuką, pavadintą Uum Sayhoun.

ĮĖJIMAS Į SENOVINĮ PETROS MIESTĄ – PER TARPEKLĮ

Mūsų pažintis su Petra prasideda anksti ryte. Pasinaudojusios nemokamu transportu, kurį siūlė mūsų viešbutis Rocky Mountain hotel, 8:30 val. stovime prie įėjimo į Rausvajį miestą. Parodome Jordan Pass bilietus ir greitai patenkame į Petros teritoriją.

Įėjimas į Petros teritoriją
Asiliukai laukia klientų
Įėjimas į Petrą – per tarpeklį

Iš karto pasitinka vietiniai prekeiviai ir gidai, kurie siūlo savo paslaugas, bet nėra labai įkyrūs. Jeigu tingisi eiti, nuo čia galima pasikinkyti asiliuką arba net arklių traukiamą „karietą“. Asiliukų mums pagailo, o be karietos irgi galvojome apsieiti :). Paėjusios keliolika minučių, prieiname Siq – pagrindinį įėjimą į senovinį Petros miestą.

Siq’as yra šiek tiek daugiau nei kilometro ilgio tarpeklis ir neabejotinai vienas iš žinomiausių Petros „perliukų“. Šis tarpeklis susiformavo dėl techtoninių jėgų – kažkada šioje vietoje tiesiog buvo didžiulė uola. Siq’as yra tarsi vingiuotas, 200 m aukščio sienų apsuptas koridorius, o jo plotis vietomis yra vos keli metrai. Kartas nuo karto pro mus pralekia arklių kinkyti vežimai, o mes įsivaizduojam, kad būtent taip kadaise miesto svečiai patekdavo į Petrą.


PETROS VIZITINĖ KORTELĖ – TREASURY (IŽDAS)

Praėjus Siq’ą, atsiveria vaizdas į Al-Khazneh, labiau žinomą kaip Treasury (liet. Iždas). Tai Nabatėjų karaliui Aretui III statyta kapavietė, kurios fasadą puošia helenistinis fasadas. Kodėl karaliaus kapavietė pradėta vadindi iždu? Legenda sako, kad kažkada pro šias vietas keliavo Egipto faraonas, besivijęs iš jo nelaisvės pabėgusius žydus. Kadangi faraonas su savimi vežėsi daug turto, judėjo labai lėtai ir nusprendė dalį jo paslėpti būtent šioje vietoje.

Treasury tikrai palieka įspūdį, tačiau ilgai neužtrunkame, kadangi būtent čia didžiausia turistų koncentracija. Visiems rūpi nusifotografuoti iždo fone, o jei dar kupranugaris kažkur pasitaiko, išvis gerai (ok, ok, man irgi tokį kadrą pavyko padaryti – žr. aukščiau 🙂 ).

Jeigu tingisi eiti – galima pasisamdyti kupranugarį
Vaikiškos pramogos

Paėjus toliau prasideda Street of facades – čia yra virš 40 uolose iškaltų kapaviečių. Beje, kai XIX a. tyrinėtojai iš naujo atrado Petrą, daugelis galvojo, kad čia yra tiesiog didžiulis nekropolis. Beveik visi išlikę statiniai Petroje yra kapavietės, o gyvenamųjų pastatų beveik nelikę. Iš tiesų taip yra todėl, kad nabatėjai buvo klajokliai ir gyveno iš paprastų medžiagų surestose pašiūrėse, panašiai kaip ir dabartiniai beduinai. O galbūt palapinėse gyventi buvo ir saugiau dėl dažnai vykusių žemės drebėjimų.

Petros olose pilna kapaviečių

Šalia Street of facades stovi senovinis amfiteatras, pirmiausia pastatytas nabatėjų, o vėliau patobulintas ir padidintas romėnų: jų laikais amfiteatras galėjo sutalpinti apie 8500 žiūrovų, t.y. apie trečdalį visos tuometinės Petros populiacijos.

Romėniškas amfiteatras

KOPIMAS Į HIGH PLACE OF SACRIFICE

Apžiūrėjusios amfitetrą ir keletą kapaviečių susivokiame, kad tikriausiai jau praėjome laiptukus, vedančius į High Place of Sacrifice – būtent ten buvome suplanavusios toliau tęsti žygį po Petrą. Truputį grįžtam, randam laiptukus (jie yra nepriėjus amfitetro) ir pradedam kopti.

Kopimas užtrunka apie 45 minutes, ir galbūt nėra labai jau lengvas, bet manau, įveikiamas kiekvienam normalios ištvermės ir sveikatos žmogui. Viršuje esanti High Place of Sacrifice – tai vieta, kur nabatėjai garbindavo savo dievus Dušarą ir Al-Uzzą bei aukodavo jiems gyvulius. Čia yra išlikę įvairiausių smulkių statinių, tokių kaip altorius ar obeliskai, bet aplinkui atsiveriantys vaizdai yra tai, dėl ko verta tiek lipti.

Tiek kopiant, tiek jau pačiame viršuje sutinkame nemažai beduinų, kurie siūlo gėrimų atsigaivinti, įvairių papuošalų ir dirbinių. Bėda tame, kad tuo metu ten buvome vienintelis keliautojos, tad beduinai kartais tampa truputį įkyrūs, vis skundžiasi, kad „bad business“ ir kad reiktų jiems pagelbėti. Kai kurie įsigudrina iš pradžių užkalbinti, parodyti kelią, o po to reikalauja pinigų už pagalbą, kas nėra labai malonu.

Pačiame viršuje pas vieną beduiną užsisakome arbatos (puodukas kainuoja 1 JD) ir geriame ją bėsimėgaudamos vaizdais. Toliau nusprendėme tuo pačiu keliu nebegrįžti, o judėti į kitą pusę – link Monastery, pakeliui dar aplankant keletą objektų.

Vaizdai pakeliui į High place of Sacrifice ir pačiame viršuje:

SUSITIKIMAS SU PASKUTINIU PETROS BEDUINU

Nuo High place of Sacrifice pasukame į Wadi Farasą slėnį. Kelius rasti čia nėra sunku, bet ir beduinai neprašyti parodo (tik po to dažniausiai kažko iš tavęs tikisi). Besileisdamos žemyn praeiname pro uoloje iškaltą Liūto statulą (nors mums ji panašesnė į dramblį), vėliau dar pro Garden Tomb ir keletą kitų kapaviečių.

Garden tomb
Paskutinis Petros beduinas

Nusileidus žemyn ir norint pasiekti Monastery, reikia nemažai paeiti per Wadi Farasą slėnį. Vienoje vietoje sustojame šiek tiek užvalgyti (turėjom pasiėmusios užkandžių), o tuo metu mus užkalbina toks pagyvenęs beduinas. Pokalbis gaunasi visai linksmas: beduinas pasakoja, kad jo dukra gyvena Šveicarijoje, o jis pats – oloje ir yra paskutinis likęs Petros beduinas (sunku pasakyti, ar tai tiesa, nes ir pakeliui nemažai jau tų beduinų matėme). Vardu jis Mofleh.

Klausiame, kaip gyvenimas oloje, ar nebūna šalta, jis sako, kad it‘s okay, vasarą oloje vėsu, žiemą – šilta. Ar jis turi telefoną? Aišku, kad turi, išsitraukia iš kišenės ir rodo: žiūrėkit, net baterija pilnai įkrauna, čia netoli yra generatorius. Po pokalbio Mofleh mus pakviečia užsukti kavos, aišku mes galvojame, kad va, vėl prasidės visokių paslaugų ir prekių siūlymas, bet negi gaila to vieno dinaro kavai.

Taigi pasiekiame jo olą, kuri iš tiesų atrodo kaip uoloje išskaptuotas namas, čia ir didžiulė terasa su nuostabiais vaizdais. Mofleh parodo mums kelias Lonely Planet knygas ir žurnalus, kur yra aprašytas jis pats ir jo namas uoloje. Išgeriame kavos, siūlome pinigų, bet Mofleh jų neima, gi pats mus pakvietė į svečius. Taip atgavusios pasitikėjimą beduinais ir apskritai pasaulio žmonių gerumu, keliaujame toliau link Monastery.

Paskutinio Petros beduino namai

KOPIMAS Į MONASTERY IR PASAULIO KRAŠTĄ

Toliau gan greitai pasiekiame laiptukus, nuo kurių kopsime į Monastery (Al-Deir, liet. vienuolynas). Visur stovi ženklai, tad susigaudyti nėra sunku, be to, čia jau kopia nemažai turistų. Iki viršaus užlipti užtrunka galbūt irgi apie 45 min., galbūt ir ilgiau, bet kopimas man pasirodo tikrai sunkesnis nei į High Place of Sacrifice (o gal tik esam labiau pavargusios). Matėme nemažai turistų, kurie į viršų kilo pasikinkę asiliukus, bet manau, kad už tai jie gaus minus tūkstantį karmos taškų.

Štai ką pamatome pakeliui į Monastery:

Viršuje pirmiausia pasitinka didingoji Monastery – uoloje iškalta didžiulė kapavietė, panaši į Treasury, tik žymiai didesnė (jos aukštis – 45 m). Kapavietė statyta nabatėjų, bet galbūt vėliau, Bizantijos laikais, naudota kaip bažnyčia, mat jos viduje galima rasti kryžių (tiesa, į vidų įeiti negalima) – iš čia ir vienuolyno pavadinimas.

Aukštai kalnuose pasislėpusi Monastery
Priešais Monastery įsikūrus kavinė

Monastery galima dar keliolika minučių paeiti iki kelių apžvalgos aikštelių, nuo kurių matosi kalnai, Wadi Araba dykuma ir net Izraelio bei Palestinos teritorijos, tiesa, mums dangus į tą pusę pasitaiko šiek tiek apsiniaukęs. Tačiau čia tikrai jautiesi lyg sėdėtum ant pasaulio krašto.

Nusileidusios žemyn jau judame atgal link išėjimo, bet kelias dar gan tolimas. Pakeliui dar galima aplankyti keletą šventyklų, Bizantišką bažnyčią, bet mes jau pavargusios, tad kažką apžiūrime tik prabėgomis. Beje, einant atgal ir saulei jau po truputį pradedant judėti link vakarų, Petra atrodo visai kitaip: uolos ir jose pasilėpusios kapavietės įgauna ryškiai raudoną spalvą.

The Great Temple (didžioji šventykla)
Kelelis atgal gana dulkėtas

ATGAIVAI – TURKIŠKOS PIRTYS

Ant pasaulio krašto su katinu

Mūsų žygis po Petrą prasidėjo 8:30 ryte, o baigėsi apie 15:30 – taigi truko septynias valandas. Per tiek laiko pamatėme tikrai nemažai, bet tikrai ne viską. Visai pavargom, nes vaikščiojom ir kopėm daug. Buvo įdomu, kad didelę kelionės dalį buvome praktiškai vienintelės keliautojos, nes dauguma turistų eina įprastiniu maršrutu nuo Treasury iki Monastery ir atgal.

Po apsilankymo Petroje nusprendėme pasilepinti turkiškose pirtyse. Valanda šio malonumo kainavo 18 JD (apie 21 Eur, toks buvo specialus mūsų viešbučio pasiūlymas) – į jį įėjo sauna, kūno šveitimas, masažas bei hamamas. Panašių pirčių yra pilnas visas Wadi Musa miestelis. Tiesa, reikia nusiteikti, kad darbuotojai dažniausiai yra vyrai, tad pagalvokite, ar jausitės patogiai (būsite su maudymosi kostiumėliu). Mūsų atveju viskas vyko profesionaliai, o pačios pirtys tikrai atpalaiduoja.

Kitame straipsnyje – nuotykiai Amane!

p.s. nuotraukos teksto autorės ir kelionės kompanjonės Marijos Špokaitės 🙂

Norėtum dar paskaityti? Štai susiję straipsniai:

Leave a Reply