IŠ PAJŪRIO Į VILNIŲ PANEMUNĖS KELIU: PILYS IR NE TIK

Panemunės pilių kelią galima vadinti „klasika“ – net ir daug nekeliaujantys tautiečiai turbūt žino šį patogų maršrutą, nusidriekusį palei Nemuną nuo Jurbarko iki Kauno. Ir aš šiuo keliu esu ne kartą važiavusi, tiesa, paskutinis iš jų buvo jau senokai – bene prieš dešimt metų. Pamenu, kad tuo metu Panemunės pilys ir dvarai dar buvo pakankamai apleisti – nei į vidų užeisi, nei ką labai įdomaus sužinosi. Pilių lankymas tuomet labiau apsiribojo pasivaikščiojimu aplinkui ir vaizdų į Nemuną grožėjimusi.

Šiais metais bevykstant iš pajūrio į Vilnių vėl nusprendėme šį maršrutą išbandyti, ir įspūdžiai jau buvo visai kitokie. Tiesa, dėl užklupusio vasariško lietaus su griaustiniais kai kuriuos objektus teko praleisti, visgi pagrindinės pilys – Panemunės, Raudonės ir Raudondvario, buvo sėkmingai aplankytos, o antrąją dieną nusprendėme ir dar į keletą papildomų vietų nuvykti.

Panemunės pilis

Pirmoji Panemunės maršrute, kaip ir priklauso – Panemunės pilis, skaičiuojanti jau daugiau nei 400 metų istoriją. Kadaise šioje vietoje stovėjo medinis dvaras, kurį 1597 m. įsigijo vengrų kilmės dvarininkas Jonušas Eperješas, čia ir pastatęs mūrinę pilį. Vėliau pilį valdė keletas šeimininkų, vienas iš jų – LDK vėliavininkas Antanas Gelgaudas – čia suprojektavo parką su tvenkiniais.

Šiandien Panemunės pilyje yra atvertas apžvalgos bokštas, veikia muziejus ir net restoranas su viešbučiu. Tiesa, dėl vykstančios restauracijos mums pavyko aplankyti tik atkurtą istorinę XVIII a. virtuvę, karcerį bei užlipti į gana aukštą pilies bokštą. Įėjimas čia mums kainavo 2 eurus. Belipant į bokštą galima pasigrožėti VDA studentų darbais, o pačiame viršuje – pažvelgti į pilį ir apylinkes iš viršaus. Nors maži įstiklinti langeliai nėra patys patogiausi žvalgytis, patirtis visai įdomi.

Daugiau pilyje nelabai yra ką pamatyti – dar galima pasivaikščioti po parką ar užsukti į restoraną, kuriame siūlomi ne tik lietuviški, bet ir vengriški patiekalai (pilies įkūrėjo garbei). Taip pat, kaip jau minėjau, čia veikia ir viešbutis, kuriame galima apsistoti autentiškuose didikų dvasios įkvėptuose kambariuose. Tiesa, to mums padaryti nepavyko, nors ir labai stengiausi :).

Dar keli mėnesiai prieš mūsų kelionę pradėjau ieškoti informacijos apie Panemunės pilies viešbutį – deja jų puslapyje nieko rezervuoti neleido, nei per booking.com ar kitais googlinimo kanalais šio viešbučio rasti nepavyko, jų Facebooke puslapis irgi buvo miręs. Kai galiausiai parašiau emailą, gavau sausą atsakymą, kad mano norimą dieną viskas užimta. Nežinau, galbūt čia buvo šiaip kažkoks laikinas užtemimas, nes dabar berašant šį tekstą patikrinau booking.com – ir viešbutis jau ten yra! Ir jį galima rezervuoti! 🙂 Jeigu domina, tai nuoroda čia.

Raudonės pilis

Nuo Panemunės pilies iki Raudonės – vos 10 kilometrų arba 10 minučių automobiliu. Kaip ir sufleruoja pavadinimas, Raudonės pilis yra raudonų plytų pastatas. XVI a. pabaigoje renesansinio stiliaus rūmus sau čia pasistatė prūsų dvarininkas Krišpinas Kiršenšteinas. Šiandien pilyje veikia mokykla, o į pilies bokštą vos už 1,5 Eur gali užlipti kiekvienas norintis.

Raudonės pilies bokštas paliko tikrai geresnį įspūdį nei Panemunės. 33,5 metrų aukštyje įkurta aikštelė yra atvira, o aplinkui atsiveria nuostabūs Nemuno, miškų, slėnių ir pačio Raudonės miestelio vaizdai. Tik va, besigrožint tais vaizdais jau matome, kaip link mūsų slenka tamsūs audros debesys, o po keleto minučių jau pradeda kristi ir dideli lietaus lašai.

Žodžiu, tenka lipti žemyn ir bėgti slėptis į mašiną. Po Raudonės dar planavome aplankyti Veliuonos ir Seredžiaus miestelius, bet kadangi stipriai lyja, tiesiog važiuojame toliau ir tikimės pralenkti lietaus debesis.

Raudondvario rūmai

Artėjant link Kauno lietus iš tiesų aprimsta, tad galime aplankyti dar vienus – nuo XVII a. žinomus renesansinės architektūros Raudondvario rūmus. Dabartinė rūmų išvaizda – garsiųjų grafų Tiškevičių nuopelnas, o pačiame komplekse išlikę ne tik rūmai su bokštu, bet ir vaizdinga oranžerija, oficinos, arklidžių ir ledainės pastatas. Ne veltui Raudondvaris yra tapęs populiaria vestuvių vieta – šventiškai pasipuošusių jaunavedžių ir jų svečių sutikome ir mes.

Raudondvario rūmai yra puikiai sutvarkyti ir pritaikyti lankytojams. Čia įsikūręs muziejus, kurio ekspozicijoje pristatomi kompozitoriaus Juozo Naujalio (šis kilęs iš Raudondvario) gyvenimas ir kūryba bei grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus kelionių fotografijos. Pastarosios paliko ypač įdomų įspūdį – pasirodo, kad grafas buvo aistringas keliautojas, keliavęs net ir po Aziją ar Afriką, o jo nuotraukos eksponuotos net Paryžiuje!

Apžiūrėjus visas ekspozicijas galima užlipti į rūmų bokštą, tiesa, jis uždaras ir gerų vaizdų čia nerasit. Taip pat rūmų oranžerijoje veikia restoranas, bet viduje nebuvome, nes tuo metu ten vyko vestuvės.

Kadagių slėnis

Po pirmosios dienos įspūdžių nakčiai apsistojome Kaune, o antrąją dieną tęsėme kelionę. Iš daugelio žmonių buvau girdėjusi gerų atsiliepimų apie Kadagių slėnį – tad nusprendėme ir mes ten užsukti. Virš kadagiais apaugusio Kauno marių skardžio yra nutiestas pažintinis takas, kuriuo einant galima grožėtis Nemuno ir Dabintos salos panorama. Arlaviškių kaime įkurtas takas nėra ilgas – vos daugiau nei kilometras, ir veda jis tik į vieną pusę – nuėjus iki galo teks apsisukti ir grįžti atgal.

Kaip bebūtų, takas man labai patiko, vaizdai saulėtą vasaros dieną čia fantastiški, o draugai sakė, kad labai gražu būna ir rudenį, kai medžių lapai nusidažo raudonai-geltonais atspalviais.

Dubravos pelkė

Visai netoli Kadagių slėnio galima aplankyti ir dar vieną įdomų gamtos objektą – Dubravos rezervatinę apyrubę, arba tiesiog Dubravos pelkyną, aplink kurį driekiasi daugelį metų žmogaus rankos nepaliestas miškas. Kai kurie medžiai čia net 150 metų amžiaus, o milžiniškos pušys siekia ir keliasdešimt metrų aukštį (aukščiausia – 38 metrų!). Miškas čia tarsi gyvena savo natūralų gyvenimą niekieno netrukdomas – rezervate daug sausuolių ir senų nuvirtusių medžių, kurie pamažu kerpėja, samanėja, o tuomet grįžta į dirvožemį ir užleidžia vietą naujiems gyventojams.

Pagrindinis rezervato traukos objektas yra pelkynas, per kurį nutiestas beveik 2 km ilgio pažintinis takas su informaciniais stendais. Smagu pasivaikščioti bet kuriuo metų laiku, visgi girdėjome, kad vaizdingiausiai pelkė atrodo birželio mėnesį, kuomet ją tarsi apsninga balti pūkeliai, atsiradę nuo žydinčių augalų – švylių.

Pažaislio vienuolynas

Paskutinis objektas, kurį aplankėme savo panemunės maršrute – tai Kauno marių pusiasalyje įsikūręs Pažaislio vienuolynas. Tiesa, atvykome jau prieš pat uždarymą, tad ansamblį teko apžiūrėti tik prabėgomis. Pažaislio vienuolynas lankytojams atvertas nuo antradienio iki penktadienio 10:00 – 17:00 val., o šeštadieniais – 10:00 – 16:00 val. Įėjimas čia kainuoja 6 eurus, bet iš mūsų pinigų net neėmė, tik sakė greitai eiti ir žiūrėti, kol dar yra laiko.

Šiaip nesu visokių religinių objektų gerbėja, bet Pažaislio vienuolynas yra tikrai kvapą gniaužiantis statinys. Statytas XVII a., tai vienas gražiausių brandžiojo baroko objektų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Didingos šventovės statybas finansavo ir prižiūrėjo LDK kancleris Kristupas Zigmundas Pacas – jo keistoki motyvai apipinti įvairiais mitais (gal kažkokias baisias nuodėmes taip bandė išpirkti?).

Pirmieji vienuolyno gyventojai buvo Kamaldulių ordino vienuoliai, vedę gana atsiskyrėlišką ir dėl to mitais apipintą gyvenimą (pavyzdžiui, pasakojama, kad vienuolyno šuliniuose (žr. viršutinę nuotrauką) jie maistui augindavo vėžlius). Šiandien Pažaislio vienuolyne galima ne tik apsižvalgyti, bet ir apžiūrėti įvairias ekspozicijas, susipažinti su šventovės istorija. Reikės ir man čia dar sugrįžti.

Gal kitą kartą lekiant į pajūrį?