IZRAELIO PIETŪS: PER NEGEVO DYKUMĄ IKI EILATO

Eilate, Izraelio pietiniame kurorte prie Raudonosios jūros, jau turbūt yra pabuvoję nemaža dalis lietuvių. Pigūs skrydžiai iš Kauno čia traukia šilumos pasiilgusius keliautojus: Eilate net ir sausio mėnesį termometro stulpelis dažnai kyla virš 20 laipsnių, o vanduo jūroje būna ir dar šiltesnis. Bet aš pati, nors Izraelyje gyvenu jau ilgokai, toliau į pietus nei Negyvoji jūra dar nebuvau nukeliavusi.

Galbūt taip susiklostė todėl, kad Izraelio pietuose plyti Negevo dykuma, kurioje didžiąją metų dalį būna beprotiškai karšta, tad anksčiau ten važiuoti nelabai ir norėjosi. O ir pats dykumos konceptas man visad atrodė gan keistas – miškus, pievas, ežerus ir upes aš suprantu, o štai kas įdomaus yra smėlio dykynėje, būdavo sunkoka suvokti :).

Bet visgi vieną savaitgalį pasitaikė proga iš Tel Avivo nuvykti į Eilatą. Pravažiavus automobiliu per visą Negevo dykumą, turiu pasakyti, kad pamatyti ten galima tikrai daugiau, nei tik smėlį.

NEGEVO KIBUCAI IR BEN GURIONAS

Iš Tel Avivo pajudėjome anksti: iki Eilato maždaug keturios valandos kelio, o dar juk norisi kai ką pakeliui aplankyti. Po kelių valandų kelionės pirmiausia sustojome Sde Boker – kibuce*, kuriame kažkada gyveno pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas.

Sde Boker buvo įkurtas 1952 m. ir šiandien turi apie 400 narių. Kibuce veikia muziejus, galima pamatyti namą, kuriame gyveno Ben Gurionas, o pavažiavus keletą kilometrų į pietus – ir jo memorialas, kur yra ir pirmojo ministro pirmininko bei jo žmonos kapai. Net jeigu ir nelabai domitės Izraelio istorija, bent jau šį memorialą visai verta aplankyti, mat jis įsikūręs nuostabioje vietoje, virš įspūdingo Zin slėnio.

Beje, Negevo dykumoje yra ir daugiau įdomių kibucų, pavyzdžiui, Kibbutz Ketura arba Kibbutz Lotan: juose galima ne tik susipažinti su kibucų gyvenimu, pamatyti ekologiškus ūkius, bet ir gauti nakvynę: daugumoje kibucų veikia svečių namai.

Vaizdai nuo Ben Guriono memorialo:

MITZPE RAMON MIESTELIS

Trumpai sustoję Sde Boker, toliau pajudėjome link turbūt žymiausios Negevo vietos – Mitzpe Ramon miestelio, kuris įsikūręs ant Ramono kraterio krašto. Kažkada Mitzpe Ramon buvo nelabai įdomi ir varginga gyvenvietė, 1952 m. įkurta darbininkų, stačiusių šalia einantį 40 greitkelį.

Tačiau augantis susidomėjimas ekoturizmu, pėsčiųjų maršrutais ir paties Ramono kraterio unikalumu, pradėjo traukti į Mitzpe vis daugiau keliautojų. Šiandien miestelyje įsikūrę keliolika viešbučių ir svečių namų, bei visai įdomus menininkų kvartalas – Spice Route Quarter, kur pirmiausiai ir sustojome.

Gal dėl to kad lankėmės penktadienio popietę (prieš pat Šabą), ar kad oras pasitaikė gan atšiaurus, žmonių sutikome mažai (bet užtat miestelyje sau laisvai bėgiojo laukinės ožkos), kas tik sustiprino keistą Mitzpe Ramon atmosferą. Bet menininkų kvartalas pasirodė tikrai įdomus. Užsukome į keletą galerijų – menininkai čia daug ką gamina iš natūralių medžiagų, randamų dykumoje. Taip pat kvartale įsikūrusios kavinės, kepyklėlės, dėvėtų rūbų ir sendaikčių parduotuvės.

Menininkų kvartalas Mitzpe Ramon:

RAMONO KRATERIS – UNIKALI VIETA

Išgėrę kavos Spice Route Quarter, patraukėme apžiūrėti Makhtesh Ramon – Ramono kraterio arba kanjono. Kalbant apie kraterius, daugelis turbūt įsvaizduoja juos kaip meteorų paliktas įdaubas – o štai Ramono krateris yra susiformavęs dėl erozijos. Prieš šimtus milijonų metų Negevo dykuma buvo padengta vandenyno: vandeniui traukiantis, čia susiformavo šis tiesiog milžiniškas kanjonas. Dėl erozijos, Ramono krateryje galima aptikti įvairiausių uolienų, seniausios iš jų net 200 milijonų metų amžiaus.

Pats krateris yra maždaug 500 m gylio, 40 km ilgio ir 2-10 km pločio. Sunku nupasakoti ar net nuotraukomis perteikti kraterio dydybę: daug kas jį lygina su Didžiuoju kanjonu JAV ar net Mėnuliu (nebuvau, tai negaliu palyginti, bet vaizdai tikrai įspūdingi :)).

Ramono krateris:

Aplink Mitzpe yra daugybė įdomių pėsčiųjų maršrutų, bet mums nelabai pasisekė su oru: kadangi buvo labai vėjuota ir lijo, nusprendėme su automobiliu toliau leistis krateriu link Eilato, tik pakeliui dar sustojant keletoje vietų. Viena iš jų – HaMinsara, hebrajiškai reiškianti kažką panašaus į „dailidės dirbtuves“ ar „lentpjūvę“. Čia radome unikalias uolienas, primenančias medieną.

Visai šalia – Kholot Tsivoniyim, spalvoto smėlio parkas. Čia suvežtas skirtingų spalvų smėlis – raudonas, geltonas, rudas, baltas ir juodas – iš įvairių kraterio vietų. Smėlį galima dėtis į butelius (tik reiktų atsivežti savo) ir taip pasidaryti sau įdomų ir kūrybišką suvenyrą :).

EILATAS – KUR VISADA VASARA

Maždaug pusantros valandos kelio nuo Mitzpe Ramon pasiekėme savo galutinį tos dienos tikslą – Eilatą. Išlipus iš mašinos sunkoka net patikėti, kad taip radikaliai skiriasi oras atrodytų visai netoli viena nuo kitos esančiose vietose. Mitzpe Ramone buvo labai vėjuota, šalta, o ir apskritai visame Izraelyje jau kelios dienos be perstojo lijo, o štai Eilate švietė saulė ir net vakare visai maloniai šilta.

Pasidėję daiktus svečių namuose (puikiai įrengtas penkiavietis butas Eilato centre kainuoja 340 NIS/ 85 Eur per AirBnB) išėjome pasižvalgyti po miestelį. Pačiame Eilate tikrai nėra nieko ypatingo – praktiškai tik viešbučiai, restoranai ir visokios pramogos turistams, bet Raudonosios jūros vanduo tikrai šiltas, tad ko gi daugiau benorėti :).

Eilatas garsėja kaip puiki vieta nardyti bei snorklinti, be to, visai šalia yra Timnos parkas ir seniausios pasaulyje vario rūdos kasyklos. Deja Eilato pramogas teks išbandyti kitą kartą. Šį kartą planuose – kirsti sieną ir keliauti į Jordaniją. Apie tai – sekančiame straipsnyje.

p.s. Nuotraukos teksto autorės ir kelionės kompanjonės Marijos Špokaitės :).

*Kibucai – unikalios, kolektyvizmo principais veikiančios bendruomenės, Izraelyje pradėtos kurti XX a. pr. Anksčiau kibucai daugiausia gyvendavo iš žemdirbystės, jų nariai būdavo visiškai lygūs ir viskuo dalindavosi. Šiandien dauguma kibucų yra dalinai privatizuoti, ir kolektyvizmo principų nėra labai griežtai laikomasi, tačiau bendruomeniškumas išlieka.